Veislės istorija
Ispanų vandens šuo (Perro de Agua Español) yra vidutinio dydžio darbšti veislė, gyvenanti Ispanijoje jau 800 metų. Jos savybės, ypatingai kailis, yra prisitaikęs prie Iberijos pusiasalio drėgmės ir sausros svyravimų.
Kaip ir dėl daugelio senovinių veislių taip ir dėl Ispanų Vandens Šunų kilmės tarp ekspertų vyksta diskusijos. Yra žinoma, kad ši universali veislė buvo išvesta Ispanijoje prieš daug amžių, kad atliktų daugybę veiklų, tokių kaip ganymas, medžioklė, vandens darbai, namų ir fermos apsauga bei tiesiog kompanijos palaikymas bei draugystė su žmogumi.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ši veislė paminėta 1110 m., ši veislė buvo vadinama daugybe vardų: perroturco andaluz, laneto, perro de lanas, patero ir rizado, perro de agua Español, lanas, chos, chorri, cordelero ir merlucero.
Tiksli veislės kilmė nėra žinoma. De las Rosas (1993) ir Salas (1984) abu mini galimą Afrikos kilmę, pažymėdami, kad Ispanų Vandens Šunys buvo Šiaurės Afrikos genčių naudojami vandens darbam bei ganymui. De las Rosas taip pat siūlo ir kitas dvi galimas kilmes: vietinis Azijos veislės protėvių palikuonis; ir tiesioginis canis familiars palustris, iš kurio kilo visi Europos vandens šunys, palikuonis. Montesinos (1989) aprašo teoriją, kad Ispanų Vandens Šunų kilmė glūdi Turkijoje ir Vengrijoje, pažymėdamas kailio (virvių) panašumą į Vengrijos Pulį, tačiau jo teigimu tikroji kilmė yra Andalūzija. Jis taip pat teigia, kad tai pati seniausia vandens šunų veislė. Flores (1982) tiki, kad Ispanų Vandens Įuo yra tas pats kas Perro Turco minimas 10 amžiuje.
Yra dvi pagridininės hiptezės apie protėvių atvykimą į Ispaniją. Viena teigia, kad ispanų vandens šunų protėviai atvyko į ispaniją tuo metu, kai valdė maurai. Kita hipotezė tvirtina, kad protėviai atplaukė su turkų laivais 600-900 mūsų eros metais.
Populiacija buvo padalinta į dvi pagrindines Ispanijos sritis. Pirmoji dalis pasiliko Viduržemio jūros zonoje rytų Andalūzijoje ir plito į kalnų regionus, lygumas ir Gvadalkivyro upės pelkes. Antroji dalis gyveno žvejų kaimeliuose šiauriniuose šalies krantuose. Beveik neabejotinai populiacija kilo iš tos pačios kilmės, tačiau kadangi šiuos šunis turėjo sunkiai dirbantys kaimo žmonės, negalintys įpirkti specializuotų veislių šunų, ispanų vandens šunys turėjo atlikti bet kurias reikalingas regionines funkcijas.
Centriniuose ir pietiniuose regionuuose, šis šuo buvo naudojamas nuginti ožkas, avis, karves ir kiaules į sezonines ganyklas, taip pat medžioti paukščius ir smulkius gyvūnus. SWDs can still be found in the central and southern countryside with their flocks. In the northern coastal regions, the Spanish Water Dog's function was similar to its larger Portuguese cousin, retrieving fish and tackle dropped from the boat, and swimming lines to and from shore. The northern dogs probably also hunted and performed other functions during the off-season. Caballero (1994) notes this woolly breed was utilized in the mines of the Cuenca Minera del Guadioto (Sierro Morena) to protect mule transports, guard against thieves, and work as rat control in the mines. The dogs' woolly coat left long and uncut, thereby providing excellent protection against the excessively hot and humid mines and sun blindness.
Starting in 1975, the breed was saved from obscurity through the efforts of Santiago Montesinos and Antonio Garcia Perez. Dogs were acquired or "borrowed" from all regions, however, the majority came from the Shepherds in Andalucia, and carefully bred to preserve the conformation and working abilities of the breed. In May 1985, the breed was recognized by the Real Sociedad Central de Fomento de Razas Caninas en España, and at a Madrid show in that same year, two brown dogs were the first of the breed to be officially shown at a exposition in Madrid. Several years later, the breed standard was based on a black and white dog named "Lucky" owned by Antonio Moreno. The Federacion Cinologica Internacional (F.C.I.) placed the breed in Group VIII (flushing dogs), Section 3 (water dogs) alongside their Portuguese cousins..
The breed was fully recognized by the AKC in 2015 and placed in the Herding Group due to the breed's primary function of herding. To this day, it remains a multi-purpose breed.
Išversta iš: